ALB Krašto valdybos pirmininko Sauliaus Varno interviu Londone leidžiamam laikraščiui „Tiesa" 2011 m. spalio 16 d.

Kodėl turėjote bėgti iš Tarybų Sąjungos valdomos Lietuvos? Ar nebuvo minčių sugrįžti po Nepriklausomybės atgavimo?

Bėgau iš sovietinės Lietuvos, nes man buvo nepriimtina komunistinė ideologija ir nenorėjau veidmainiauti ar šunuodegauti komunistams. Turėjau šiek tiek gabumų, kuriuos norėjau puoselėti, kažkokiu būdu save realizuoti, bet žinojau, kad sovietinėje Lietuvoje to padaryti man nepavyks. Man atrodė, kad pasilikus Sovietų Sąjungoje geriausiu atveju man teks vegetuoti visuomenės paraštėse, o tai nebuvo džiuginanti perspektyva.

Minčių sugrįžti po Nepriklausomybės atgavimo visada buvo ir yra iki šiol, tik tą nėra taip paprasta įgyvendinti. Po daugiau kaip 30 metų gyvenimo Australijoje esu iškritęs iš Lietuvos visuomenės konteksto, negalėčiau susirasti darbo pagal specialybę (turiu omenyje siaurą mokslo sritį, kurioje dirbu jau daugelį metų) ir ko gero sunkiai rasčiau kokį padoresnį pragyvenimo šaltinį. Tačiau sugrįžimo idėją puoselėju ir gal, kai jau išeisiu į pensiją ir jei būsiu finansiškai pakankamai apsirūpinęs, tą idėją man pavyks įgyvendinti. Senatvę norėtųsi praleisti tarp savo tautos žmonių.

Gal galite trumpai papasakoti lietuvių bendruomenės Australijoje istoriją? Kiek ten yra tautiečių, kada jie atvyko į šalį, kokie dabar veiklą vykdo, ar bendraujat su kitų šalių lietuviais?

Pirmieji lietuviai atvyko į Australiją XIX amžiuje, bet susiorganizavo į bendruomenę tik 1929 metais, kai Sydnėjuje buvo įkurta Australijos lietuvių draugija (ALD). Po karo pirmieji lietuviai pabėgėliai atvyko iš Vokietijos į Australiją 1947 metais. Jų čia per keletą metų laivais atplaukė apie 10 tūkst. Dauguma greitai įsijungė į ALD, o 1950 m. ALD persiorganizavo į Australijos lietuvių bendruomenę (ALB), kuri įsijungė į Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB). Po Nepriklausomybės atgavimo į Australiją yra atvykę šiek tiek naujų „trečiabangių" emigrantų. Kalbama, kad jų yra net keletas šimtų, bet labai retas kuris iš jų įsitraukia į lietuvių bendruomenės veiklą - dažniausiai tie, kurie susituokia su bendruomenėje dar aktyviais senųjų ateivių palikuonimis. Pagal paskutinį 2006 m. Australijos gyventojų surašymą čia gyvena virš 13 tūkst. žmonių, kurie pagal tėvus kildina save iš lietuvių. Tačiau realiai lietuvių bendruomenės veikloje dalyvauja žymiai mažesnis skaičius tautiečių. Didžiųjų miestų bendruomenės skyriuose į Vasario 16 d. minėjimą paprastai susirenka kiek daugiau negu 100 ar 200 žmonių. Australijos lietuvių bendruomenė kas antrus metus ruošia Australijos lietuvių dienas vienoje iš didesnių lietuvių kolonijų: Sydney, Melbourne, Adelaidėje, kartais Geelonge ar Canberroje. Tai yra lietuviškos kultūros dienos: Dainų šventė, Tautinių šokių šventė, Meno ir tautodailės paroda, Literatūrinė popietė, kartais būna ir koks mėgėjų teatro spektaklis. Lietuvių dienų metu taip pat įvyksta ALB aukščiausio organo - Krašto tarybos suvažiavimas, kuriame išrenkama nauja ALB Krašto valdyba dviejų metų kadencijai. ALB Krašto taryba taip pat renka atstovus į PLB Seimą. Australijos lietuvių bendravimas su kitų šalių lietuviais dažniausiai vyksta per PLB Seimus ir kitus PLB ruošiamus renginius.

Kokia yra lietuvių bendruomenės veikla?

Lietuvių bendruomenėje veikia nemažai organizacijų. Tai kultūrinės organizacijos, kaip chorai, tautinių šokių grupės, yra net Lietuvos baleto bičiulių draugija, akademinė korporacija „Romuva". Didesniuose miestuose veikia lietuvių klubai, kur sekmadieniais ruošiami pietūs. Labai aktyvūs yra skautai. Veikia Lietuvių katalikų federacija, kuri rūpinasi sielovados reikalais. Daug metų savo veikla reiškiasi Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjunga (ALFAS), kuri kasmet ruošia Australijos lietuvių sporto žaidynes. Jaunimas yra susiorganizavęs į Australijos lietuvių jaunimo sąjungą (ALJS), kurią galima laikyti būsimų ALB veikėjų kalve. Bendruomenėje daug metų veikia Australijos lietuvių fondas, kuris dosniai teikia nemažą finansinę paramą lietuvių bendruomenės veiklai. Čia taip pat rasite lietuvių Kooperatinę kredito draugiją „Talka", kuri lietuviams ir jų šeimų nariams teikia kreditus kiek palankesnėmis negu bankai sąlygomis būstui ar stambesniems pirkiniams įsigyti. Australijoje veikia kelios lituanistinės mokyklos, kuriose stengiamasi išlaikyti gimtąją kalbą gana sudėtingomis aplinkybėmis. Taip pat veikia Moterų socialinės šalpos ir katalikių draugijos, kurių narės lanko ligonius, paliegusius ar senus vienišus tautiečius. Yra keletas senelių prieglaudų, skirtų lietuviams ar pabaltiečiams.

Ką manote apie pasaulio lietuvių, kurie išsibarstę po planetą, veiklą?

Sunku kalbėti apie pasaulio lietuvių kaip kažkokio vieneto veiklą, nes tai po pasaulį išsibarsčiusių asmenų privati veikla. Ji, mano manymu, neturi bendro tikslo. Galima būtų kalbėti apie atskirų išeivijos organizacijų veiklą. Mano manymu jų veikla daugiausiai skirta tenkinti savo narių asmeninius poreikius - kultūrinis, dvasinius ar fizinius. Nemažai užsienio lietuvių materialiai remia savo gimines Lietuvoje. Prieš Nepriklausomybės atgavimą daug dėmesio buvo skiriama ir politinei veiklai viešinant okupacijos skriaudas vakarų žiniasklaidoje ir siekiant nuteikti vakarų valstybių politikus teigiamai priimti galimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Po Nepriklausomybės atkūrimo, man regis, užsienio lietuvių veiklai trūksta prasmingų išeiviją vienijančių tikslų. Tų tikslų yra ieškoma, bet juos surasti ir įprasminti reikės kažkiek laiko. Tai, kad PLB šiuo metu eikvoja tiek daug energijos labai abejotinos vertės dvigubos pilietybės įteisinimo klausimui, manau, rodo vertybių krizę Pasaulio lietuvių bendruomenėje.

Ar galvojate, kad išeivija gali nuveikti daugiau Lietuvos labui?

Manyčiau, kad galėtų, bet tik tuo atveju, jei ji jaus atsakomybę už savo tautos ir savo valstybės likimą. Čia pirmiausia reikia kiekvieno žmogaus asmeninio atsakomybės jausmo. Tokie asmenys, burdamiesi į organizacijas, kurios turėtų konkrečius tikslus, nukreiptus į mūsų tautos ugdymą ir valstybės stiprinimą, galbūt galėtų ir kažką daugiau nuveikti Lietuvos labui.

Ir beveik tas pats klausimas, tik iš kitos pusės - ar Lietuva gali ką nors nuveikti dėl išeivijos lietuvių?

Turbūt norėjote paklausti, ką Lietuva gali duoti išeivijos lietuviams? Manau, kad geriausia, ką ji galėtų padaryti, tai laikyti visus juos savo vaikais, kurie vieną dieną grįš į jos globą. Tai reiškia, kad ji turi stengtis palaikyti su jais kuo glaudesnį ryšį, padėti jiems išlaikyti savo tautinę sąmonę, skatinti juos dalyvauti Lietuvos gyvenime, neatitrūkti nuo jo konteksto, suteikti galimybes realizuoti savo potencialą Lietuvos erdvėje, vengti užsienio lietuvių negatyvios diskriminacijos, kas juos labai blogai nuteikia savo valstybės atžvilgiu.

Ką manote apie griežtą dvigubos pilietybės įstatymą Lietuvoje?

Visai nemanau, kad jis yra griežtas. Prieškario Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnis teigė: „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis". Ten nebuvo jokių „atskirų atvejų", kurių yra daugybė dabartiniame LR Pilietybės įstatyme. Aš manau, kad dabartinis įstatymas yra maksimaliai švelnus. Didžiajai daliai piliečių, įgijusių kitų valstybių pilietybes Lietuvai esant okupuotai, jis leidžia atkurti turėtą LR pilietybę, neprarandant gyvenamo krašto pilietybės. Negaliu įsivaizduoti švelnesnio įstatymo LR Konstitucijoje esant įtvirtintai vienos pilietybės nuostatai. Nesuprantu kaip galima suderinti LR Konstitucijos nuostatą leisti dvigubą pilietybę tik atskirais atvejais ir suteikti tokią lengvatą visiems Lietuvos piliečiams, savo laisva valia išvykusiems iš nepriklausomos Lietuvos, kurie gali gauti ir įgyja užsienio šalies pilietybę. Dar keisčiau, kai PLB Valdyba, išrinkta atstovauti viso pasaulio lietuvių bendruomenes, stumia LR Seime Pilietybės įstatymo pataisas, kuriomis būtų sukurtos dviejų rūšių LR piliečių kategorijos, priklausomai nuo to, į kurią šalį pilietis emigravo. Priėmęs, sakykim, Jungtinės Karalystės ar Kanados pilietybę, ji(s) LR pilietybę išlaiko, o tam, kuris priėmė Šveicarijos ar Australijos pilietybę, LR pilietybė atimama. Man neteko girdėti, kad kurioje nors pasaulio šalyje būtų įteisinta panaši praktika.

Dirbate lietuvių radijuje. Papasakokite apie jį ir apie kitą žiniasklaidą, jeigu tokios yra.

Australija yra imigrantų šalis. Joje kuriama daugiakultūrinė visuomenė. Australijos vyriausybė skatina etninių bendruomenių siekį išlaikyti savo kultūros reiškinius. Todėl Australijoje veikia valstybės lėšomis dotuojama radijo stotis SBS Radio, kuri transliuoja programas įvairių tautinių bendruomenių kalbomis, tame tarpe ir lietuvių. Tos programos FM bangų diapazone girdimos didžiuosiuose Australijos miestuose. Be to veikia ir kelios visuomeninės radijo stotys girdimos tik atskiruose miestuose, kurias veda savanoriai be atlyginimo, o stotys išlaikomos iš klausytojų aukų. Aš esu vienas iš kelių lietuviškos programos Adelaidės visuomeninėje radijo stotyje 5 EBI-FM pravedėjų. Panašios stotys dar veikia Brisbane, Geelonge ir Perthe. Australijoje taip pat veikia lietuviška spauda. Lietuvių bendruomenės Spaudos sąjunga Sydnėjuje leidžia savaitraštį „Mūsų pastogė", o Katalikų federacija dvisavaitinį laikraštį „Tėviškės aidai". Hobarte Tasmanijos Universiteto Lietuviškų studijų draugija leidžia platesnės apimties metinį žurnalą anglų kalba „Lithuanian papers". Yra ir kitų kuklesnių lietuviškų leidinių Australijoje.

Nuolat stebite tai, kas vyksta Lietuvoje?

Taip, nuolat domiuosi įvykiais Lietuvoje ir stengiuosi apie juos papasakoti mūsų radijo klausytojams, nes manau, kad jiems tai irgi labai įdomu.

Ką galvojate apie mūsų šalies ėjimą nepriklausomybės keliu?

Manau, kad Lietuvai visai neblogai sekasi eiti nepriklausomybės keliu. Tas kelias nėra lengvas, bet didelio lengvumo gal nedaug kas iš realiai mąstančių žmonių ir tikėjosi. Pastaruoju metu labai pablogėjo globali ekonominė situacija, kas smarkiai atsiliepė ir Lietuvai. Džiaugiuosi, kad Lietuva kol kas nelinksniuojama tarp tų Europos Sąjungos valstybių, kurioms gresia bankrotas.

Kaip, jūsų akimis, Australijai sekasi atlaikyti krizės sunkumus?

Australijai šiuo atžvilgiu labai pasisekė, nes 2008 m. ekonominės krizės ji, galima sakyti, beveik nepajuto. Čia nebuvo jokios recesijos, nedarbo lygis išliko labai žemas (apie 5 proc.), infliacija irgi neaukšta. Taip yra daugiausiai dėl to, kad vienos iš pagrindinių Australijos prekybinių partnerių Kinijos ekonomika krizės metu ir toliau smarkiai augo. Kadangi Kinija iš Australijos importuoja daug žaliavų, tai tas palaikė ir Australijos ekonomikos augimą krizės sąlygomis. Tačiau ir čia yra ekonominių problemų. Daug rašoma apie dviejų skirtingų greičių ekonomiką - kalnakasyba klesti ir greitai auga, o prekių gamyba, žaliavų perdirbimas merdi, gamyklos užsidaro ir persikelia į pigesnės darbo jėgos šalis. Australija laikoma laimingąja šalimi („lucky country"), nes milžiniškame kontinente, turinčiame daug įvairių gamtinių turtų, gyvena, palyginti, mažas skaičius žmonių. Tik nežinia kaip ilgai dar ta laimė čia tęsis...

Papasakokite šiek tiek apie australų charakterį, jeigu toks apskritai yra. Čia lenkiu, ar juos galima lyginti su uždarais ir nuo imigrantų atitolusiais britais?

Sunku yra daryti tokius apibendrinimus, nes žmonės labai skiriasi vienas nuo kito. Mes eilę metų turėjom britus kaimynus, kurie mums buvo labai draugiški. Gal dėl to, kad jie jau kelias dešimtis metų gyvena Australijoje? Aplamai australus apibūdinčiau kaip labai atsipalaidavusius, betarpiškus, nepretenzingus, draugiškus, visuomeniškus. Neprisimenu, kad kada nors būčiau patyręs iš australų kokią nors diskriminaciją dėl to, kad esu imigrantas. Iš kitos pusės jie yra gal kiek paviršutiniški, daug daugiau dėmesio skiria sportui, negu kultūrai, perdaug linkę visus vertinimus suvesti į materialius dalykus, nemėgsta autoritetų ir dažnai stengiasi nuneigti kitų žmonių talentą ar kitus pranašumus (tai vadinama „tall poppy syndrome"). Šiais laikais, kai imigrantai šioje šalyje nebėra naujovė, dauguma australų, manau, yra gana tolerantiški kitų kultūrų žmonėms.

Kalbėjosi Paulius Valatkevičius